Asmeniniai pamąstymai

Mane bauginančiai žavi apleisti pastatai. Jie spinduliuoja tuštuma, kurioje kažkada vyko gyvenimas. Žiūrint į juos dažnai patiriu paslaptį, melancholiją ir nerimą. Įdomu, kas nutiko, kad čia liko tuščia? Kaip viskas atrodė, kai buvo gyva? Smalsumas kviečia juos tyrinėti, pajausti jų dvasią. Tačiau kartu kyla ir nežinomybės baimė - ką ten galiu rasti? Ar būsiu tam pasiruošęs? Žinau, jog tyrinėti tokias vietas drąsiau drauge. Su žmogumi, kuriuo pasitikiu. Bendrakeleiviu, kuriam

Šiandien galvoju apie mirtį ir apie tai, kokia ji. Kokia ji mūsų galvose, kokia ji įvairiose religijose, kaip mes gedime, ko mes gedime, kaip mes patys būname su savo neišvengiamu baigtinumu. Mirtys skiriasi, jos skirtingai įtakoja ir mus. Kartais mirus daugelį metų pažįstamam žmogui nejaučiame tiek kartėlio, kiek mirus žmogui, su kuriuo turėti tik keli kontaktai. Pats kartais jaučiuosi keistai laidotuvėse, kur kaip ir turėčiau išgyventi stiprius jausmus, bet menkai ką jaučiu

Dažnai gyvename nuolat nesibaigiančiuose darbuose, ar su nuostata, jog rytojaus aš kažkodėl turi būti geresnis negu šiandienos aš. Kodėl taip sunku ištrūkti iš šio ciklo? Nes taip sudėliota, mes gyvename visuomenėje, kurioje gyvendami automatiškai, priimame tas taisykles, kurių dėka mūsų visuomenė sukasi. Mes vartojame santykius, vartojame produktus, medžiagas, nebūtinai tiek kiek mums reikia, bet dažnai tam, kad nesustotume. Ir galime dėl to skųstis, su tuo nesutikti, bet je

Šįryt bėgant atėjo atsakymas į mane neraminusį klausimą: kodėl paskutiniu metu taip pamėgau serialą apie vikingus, kur daug žudynių, kraujo ir didvyriškos mirties. Daug egzistencinių klausimų, nuolatinis karas, brolis išduoda brolį, tautos kariauja tarpusavyje ir savo viduje, dėl įtakos, dėl turtų, moterų, ambicijų. Panašu, jog šį serialą pamėgau dėl to, kad per jį prisiliečiu prie karo, karo, kuris vis labiau mus gaubia. Negaliu pastarųjų įvykių ignoruoti, bet ir nėra lengva

Kartais psichoterapijos poveikį sunku aprašyti teoriškai, todėl pabandysiu jį perteikti per asmeninį šio ryto potyrį. Šįryt bėgiojant, Liūdnų slibinų daina „mylėkime pabaigas“ man buvo tarsi mažas nušvitimas. Jos žodžiai, jog kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia, šįkart man suskambėjo kitomis spalvomis. Sekantys - gana grėsmingi: „mirtis yra lavono pradžia“, tą akimirką nuskambėjo ne kaip šokas, o kaip labai aiški egzistencinė mintis apie tai, kad net ir mūsų pabaiga kaž

Kuriam laikui tai padeda? Kas nutinka, kai nuslūgsta užsidegimas, grįžta monotonija ir nenoras keistis? Gal pokytis nėra tikslas, kurį reikia pasiekti. Gal jis ateina kaip savęs priėmimo ir noro gyventi pasekmė. Tam reikia saugios erdvės ir laiko. Santykio, kuriame nereikia būti taisomam ar mokomam „gyventi teisingai“. Tokią erdvę kuriu terapijoje. Nenurodinėju, ką daryti, netaikau metodų ar taktikų. Tikiu, kad žmogus pats geba suprasti ir auginti save. Šalia esu kaip pakelei

Po mėnesio pertraukos vėl pradėjau bėgioti. Kaip gera buvo vėl patirti tą laisvės pojūtį ir koks smagus lengvumas atėjo po to. Tačiau labiausiai pasidžiaugiau tuo, kad šįkart nesistengiau to džiaugsmo paaiškinti ir už jo užsikabinti. Taip, galėjau pasiskaityti, kokia „chemija“ vyko mano organizme – endorfinai, serotoninas, dopaminas ar kt. O tada: matuoti, sekti, apskaičiuoti, įsikabinti ir bandyti pakartoti. Bet kur tai mane nuvestų? Žinau – į malonumo vaikymąsi, kontrolę be

Nors psichoterapija ilgainiui palengvina mūsų būtį, tačiau trumpuoju periodu svarbu būtų žinoti ir tai, jog savęs pažinimas tai yra procesas, kuriame kartu su mūsų didesne laisve paaktyvėja nerimas, kartu su paleidimu galime atrasti pyktį, pasimetimą, beprasmybę. Atrandant ir saugant savo ribas, mūsų erdvėje gali rastis konfliktai. Išdrįsus keisti dalykus, neišvengiamai keičiasi ir mūsų aplinka, įpročiai, pomėgiai, hobiai, galimai ir žmonės. Tai gąsdina, kyla noras atsitraukt