Ką galite atrasti terapijoje su manimi

Kartais psichoterapijos poveikį sunku aprašyti teoriškai, todėl pabandysiu jį perteikti per asmeninį šio ryto potyrį.

Šįryt bėgiojant, Liūdnų slibinų daina „mylėkime pabaigas“ man buvo tarsi mažas nušvitimas. Jos žodžiai, jog kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia, šįkart man suskambėjo kitomis spalvomis. Sekantys - gana grėsmingi: „mirtis yra lavono pradžia“, tą akimirką nuskambėjo ne kaip šokas, o kaip labai aiški egzistencinė mintis apie tai, kad net ir mūsų pabaiga kažkam tampa pradžia.

Viskas susisiejo su tuo, kad jeigu aš esu visumos dalis ir mano pabaiga kažkam yra naujo pradžia, tai reiškia, kad aš nesu visas pasaulis. Pasaulis net nėra aplink mane – pasaulis yra ir be manęs. Ir būtent čia pajaučiau laisvę būti tuo, kuo esu, nes nesu reikšmingas. Atėjo susiliejimo su pasauliu pojūtis, savo menkumo ir tuo pačiu pačio savęs priėmimas. Tą akimirką išgyvenau tikrą laisvės pojūtį.

Nemanau, kad šis egzistencinis išgyvenimas buvo atsitiktinumas. Tai ilgų metų mano asmeninės egzistencinės terapijos patirtis. Ji man suteikė galimybę mažiau bijoti egzistencinių klausimų, nuo jų nenusisukti, o juose išbūti. Tai nėra staigus nušvitimas – tai įgūdis, kuris vystomas per egzistencinės psichoterapijos patirtį.

Tikiu, jog pokytis psichoterapijoje vyksta ne per patarimus ar kliento interpretacijas, o per žmogaus priėmimą, saugios terpės jo vystymuisi sukūrimą, jo įgalinimą.

Mano terapija – apie tai, kad klientas galėtų išsinešti savo filosofiją, gebėtų pats kurti savo prasmes ir laisves gyvenime. Gyvenime, kuriame taip sunku nedaryti, o tiesiog sustoti ir pabūti su savimi.