Tingėti, ilsėtis, ar tiesiog būti? Kokius pamąstymus Jums sukelia tokie žodžiai?

Dažnai gyvename nuolat nesibaigiančiuose darbuose, ar su nuostata, jog rytojaus aš kažkodėl turi būti geresnis negu šiandienos aš.

Kodėl taip sunku ištrūkti iš šio ciklo?

Nes taip sudėliota, mes gyvename visuomenėje, kurioje gyvendami automatiškai, priimame tas taisykles, kurių dėka mūsų visuomenė sukasi. Mes vartojame santykius, vartojame produktus, medžiagas, nebūtinai tiek kiek mums reikia, bet dažnai tam, kad nesustotume.

Ir galime dėl to skųstis, su tuo nesutikti, bet jeigu norime būti sąžiningi, reiktų pripažinti, kad sustoti mes turime galimybę. Tai priklauso tik nuo mūsų pačių.

Ar neužtenka tiesiog atsisėsti ir trumpai pabūti be minčių? Kas tada su mumis vyksta viduje? Ar mes galime stabtelti? Tiesiog pabūti tuštumoje.

Ar mes patampame tinginiais, nevykėliais, ar dėl to griūva pasaulis? Ir jeigu ne, tada kodėl taip sunku į klausimą „ką veikei savaitgalį?“ atsakyti „nieko – tiesiog buvau“.

Tai neateina savaime, to mes išmokstame skirdami sau laiko būnant su savimi. Pradžioje minčių chaose, nerime, tamsoje, vėliau su mažiau triukšmo, o kartais ir visiškoje vidinėje ramybėje ir tyloje.

Su pavasariu, nauju atgimimu, šįkart ne tam, kad veikti, o tam, kad būti!

Panašios temos: kai pavyksta išjausti, o ne paaiškinti.