Pirma psichoterapijos konsultacija. Ko tikėtis?

Pirma psichoterapijos konsultacija gali kelti nemažai klausimų:

Ką reikės pasakoti, ar terapeutas daug klausinės, ar reikės kalbėti apie skaudžiausius dalykus ir kaip apskritai suprasti, ar šis žmogus jums tinka?

Jeigu į psichoterapiją einate pirmą kartą, nežinomybė gali kelti nemažai įtampos. Juk ateinate pas nepažįstamą žmogų ir kalbate apie dalykus, apie kuriuos galbūt nesate įpratę kalbėti net su artimiausiais žmonėmis.

Todėl pirmiausia verta žinoti: ateinant į psichoterapijos susitikimą nebūtina pasiruošti.

Pirma konsultacija psichoterapijos procese yra skirta susipažinti, suprasti, kas jus atvedė, išsiaiškinti, ko tikitės iš terapijos ir pradėti kurti bendro darbo kryptį.

Egzistencinėje psichoterapijoje šiam susitikimui tenka ypatinga reikšmė. Terapeutas nėra ekspertas, kuris iš šalies nusprendžia, kas su jumis negerai. Terapija suprantama kaip dviejų žmonių susitikimas, kuriame kartu tyrinėjama jūsų patirtis ir santykis su savo gyvenimu.

Ar turiu žinoti, nuo ko pradėti?

Ne. Galite ateiti ir pasakyti:

„Nežinau, nuo ko pradėti.“

Arba:

„Man sunku paaiškinti, kas su manimi vyksta.“

Tai yra visiškai tinkama pradžia. Terapeutas gali padėti pokalbiui judėti klausimais, tačiau nesitikima, kad iš anksto būsite paruošę išsamią savo gyvenimo istoriją.

Kartais pats sunkumas pradėti kalbėti jau tampa pirmąja pokalbio tema.

Egzistencinėje terapijoje svarbu ne tik ką žmogus pasakoja, bet ir kaip jis išgyvena tai, kas vyksta dabar. Todėl sumišimas, neaiškumas ar sunkumas kalbėti taip pat gali būti svarbi jūsų patirties dalis. Šis dėmesys tiesioginei žmogaus patirčiai yra susijęs su fenomenologine egzistencinės terapijos tradicija.

Kas vyksta pirmojo susitikimo metu?

Pradžioje gali būti aptariami praktiniai dalykai: susitikimo trukmė, konfidencialumas, susitikimų dažnumas, atsiskaitymas ir kitos darbo sąlygos.

Vėliau pokalbis dažniausiai pereina prie klausimo:

„Kas jus atvedė į terapiją?“

Galite kalbėti apie tai, kas šiuo metu sunkiausia, kaip tai veikia jūsų gyvenimą, kada tai prasidėjo ir ko tikitės iš terapijos. Tačiau pirmasis susitikimas nėra jūsų gyvenimo istorijos egzaminas. Nebūtina per vieną valandą papasakoti apie visą savo vaikystę, santykius, darbą ir pastaruosius dešimt metų.

Svarbiau pradėti nuo to, kas jums šiuo metu atrodo svarbiausia.

Apie ką kalbėsime?

Tai priklauso nuo jūsų situacijos. Galbūt kalbėsite apie nerimą, santykius, vienatvę, nuovargį, gyvenimo pokyčius ar sprendimą, kurio niekaip nepavyksta priimti.

Tačiau egzistencinėje terapijoje gali būti svarbus ir kitas momentas:

„Ką ši problema reiškia mano gyvenime?“

Pavyzdžiui, žmogus gali ateiti dėl nerimo, susijusio su sprendimu keisti darbą. Tačiau pokalbio metu gali paaiškėti, kad sunkiausia ne pats pasirinkimas. Galbūt sunku pakelti neapibrėžtumą, nuvilti kitus arba pripažinti, kad daugelį sprendimų gyvenime žmogus priėmė galvodamas apie kitų lūkesčius.

Tuomet klausimas apie darbą tampa platesnis:

„Kokius ir kodėl būtent tokius sprendimus priimu savo gyvenime?“

Būtent toks žvilgsnis – nuo konkretaus sunkumo link žmogaus santykio su savo gyvenimu, pasirinkimais, santykiais ir prasme – yra būdingas egzistencinei psichoterapijai.

Ar pirmame susitikime teks pasakoti apie vaikystę?

Nebūtinai.

Praeitis gali būti svarbi, tačiau egzistencinėje terapijoje ji nėra laikoma pagrindiniu paaiškinimu, kodėl žmogus šiandien jaučiasi taip, kaip jaučiasi.

Todėl vietoje vieno klausimo „kas jums nutiko?“ gali būti svarbus ir kitas:

„Kaip jūs šiandien gyvenate su tuo, ką patyrėte?“

Ar turėsiu atsakyti į labai asmeniškus klausimus?

Gali būti, kad bus klausimų, kurie jums atrodys asmeniški. Ir jūs neprivalote į juos atsakyti.

Terapinis santykis kuriamas palaipsniui. Tai, apie ką žmogus pasirengęs kalbėti pirmame susitikime, gali labai skirtis nuo to, ką jis galės papasakoti vėliau.

Galite pasakyti:

„Apie tai kol kas nenoriu kalbėti.“

Arba:

„Man sunku apie tai kalbėti.“

Ir tai nėra nesėkminga terapijos pradžia. Kartais tai, ką žmogui sunku pasakyti gali tapti svarbia terapinio pokalbio dalimi, tačiau tai tampa svarbu tik tada, kai žmogus pasirengęs apie tai kalbėtis.

Ar terapeutas man pasakys, ką turiu daryti?

Psichoterapija neveikia sekančiai:

„Aš papasakoju problemą, o terapeutas pasako, kaip ją išspręsti.“

Egzistencinėje terapijoje tai ypač svarbu. Terapeutas nėra tas, kuris turi atsakymą į klausimą, kaip jūs turėtumėte gyventi. Tai nebūtų atsakinga, turint tik menką dalį jūsų gyvenimo supratimo.

Vietoje to kartu galima tyrinėti:

• Ko aš iš tikrųjų noriu?

• Kas man svarbu?

• Ko bijau?

• Ką renkuosi ir kodėl?

• Kiek mano gyvenime yra mano paties pasirinkimų?

• Ką darau todėl, kad pats taip noriu, o ką – todėl, kad jaučiu pareigą?

  
  

Terapija tokiu atveju nėra gyvenimo instrukcijų gavimas. Ji labiau primena savo gyvenimo tyrinėjimą kartu su kitu žmogumi.

Ar pirmame susitikime jau turėsiu pasijusti geriau?

Galbūt.

Tačiau to nereikėtų laikyti pirmojo susitikimo kriterijumi.

Kai kurie žmonės jau po pirmo pokalbio pajunta palengvėjimą – vien todėl, kad pirmą kartą garsiai pasakė tai, ką ilgai nešiojosi savyje. Kitiems prireikia daugiau laiko.

Psichoterapijos poveikis taip pat priklauso nuo problemos, žmogaus, terapijos metodo ir daugelio kitų aplinkybių.

Todėl pirmojo seanso rezultatą nebūtinai verta vertinti pagal tai:

„Ar mano problema jau išspręsta?“

Galbūt svarbesni klausimai:

„Ar jaučiausi išgirstas?“

„Ar galėjau būti pakankamai savimi?“

„Ar man atrodo, kad su šiuo žmogumi galėčiau kalbėti apie tai, kas man svarbu?“

O kada turėčiau pradėti pastebėti pokyčius?

Pradėjus psichoterapiją gali kilti natūralus lūkestis: jeigu pagaliau kreipiausi pagalbos, turėčiau greitai pradėti jaustis geriau.

Kartais taip ir nutinka. Jau pirmieji pokalbiai gali suteikti palengvėjimo, aiškumo ar naują požiūrį į tai, kas vyksta.

Tačiau svarbu žinoti, kad pirmieji psichoterapijos susitikimai dažnai nėra skirti dideliems pokyčiams pasiekti.

Tai laikas, kai terapeutas ir klientas dar tik pradeda pažinti vienas kitą, aiškinasi, kas paskatino kreiptis, bando suprasti dabartinę situaciją, išsigryninti terapijos tikslus ir susitarti dėl tolesnio darbo.

Kartu pradeda formuotis ir terapinis santykis – pasitikėjimas, saugumas ir supratimas, kad su šiuo žmogumi galima kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų svarbu. Tyrimai rodo reikšmingą ryšį tarp terapinio aljanso ir psichoterapijos rezultatų.

Todėl po pirmųjų kelių susitikimų nebūtinai turėsite atsakymą:

„Štai mano problema ir štai kaip ją išspręsiu.“

Pirmasis pokytis kartais būna daug subtilesnis:

„Dabar geriau suprantu, kas mane iš tikrųjų vargina.“

„Pastebėjau, kad panašiose situacijose visada elgiuosi taip pat.“

„Supratau, kad mano problema nėra vien tai, dėl ko kreipiausi.“

„Pradėjau geriau suprasti, ko iš tikrųjų noriu.“

Egzistencinėje psichoterapijoje toks supratimas gali būti svarbi terapinio proceso dalis. Terapija nebūtinai prasideda nuo greito simptomų pašalinimo – kartais pirmiausia reikia geriau suprasti savo patirtį, pasirinkimus, santykius ir gyvenimo situaciją.

Todėl į pirmuosius susitikimus verta žiūrėti ne kaip į laiką, per kurį turite „pasveikti“, o kaip į bendro tyrinėjimo pradžią.

Ir jeigu po kelių pirmųjų susitikimų pokyčio dar nejaučiate, tai savaime nereiškia, kad psichoterapija neveikia. Kita vertus, terapija neturėtų tapti procesu, kuriame nėra jokio supratimo, kur einama. Todėl verta periodiškai kartu su terapeutu grįžti prie klausimo:

„Ar tai, ką darome, man yra naudinga?“

O jeigu bus nejauku?

Tikėtina, kad tam tikro nejaukumo gali būti. Pirmasis susitikimas yra dviejų nepažįstamų žmonių susitikimas. Jūs dar nežinote, ko iš terapeuto tikėtis, o terapeutas dar tik pradeda suprasti jūsų patirtį.

Egzistencinėje terapijoje pats susitikimas tarp terapeuto ir kliento yra svarbus terapinio proceso elementas. Tai nėra tik formalus būdas perduoti informaciją specialistui. Santykyje gali atsiskleisti ir tai, kaip žmogus apskritai kuria ryšį su kitais ir kaip jaučiasi būdamas suprastas ar nesuprastas.

Todėl nebūtina tikėtis, kad pirmas susitikimas bus visiškai sklandus ar iš karto labai gilus.

Svarbiau, ar palaipsniui atsiranda galimybė būti atviram ir tyrinėti tai, kas jums svarbu.

Ar terapeutas mane vertins?

Psichoterapijos erdvė skirta tam, kad žmogus galėtų kalbėti apie savo patirtį nebijodamas būti supaprastinamas iki vienos problemos ar diagnozės. Egzistencinėje terapijoje ypač akcentuojamas žmogaus unikalumas ir jo patirties supratimas.

Tai nereiškia, kad terapeutas neturės savo profesinio požiūrio. Tačiau jo užduotis nėra nuspręsti, koks žmogus jūs „iš tikrųjų“ esate.

Greičiau kartu tyrinėjama:

„Kaip jūs pats suprantate save ir savo gyvenimą?“

O kas vyksta pirmojo seanso pabaigoje?

Pokalbio pabaigoje galima aptarti, ką pavyko suprasti ir kas atrodo svarbiausia.

Galbūt paaiškės konkretus klausimas, su kuriuo norėtumėte dirbti. Galbūt iškils daugiau klausimų nei atsakymų. Galbūt nuspręsite susitikti dar kartą ir pažiūrėti, kur pokalbis nuves.

Taip pat aptariami praktiniai dalykai:

• kaip dažnai susitiksite;

• kokia bus susitikimų trukmė;

• kokių darbo sąlygų laikysitės;

• kokių tikslų sieksite;

• kaip ateityje vertinsite, ar terapija jums naudinga.

  
  

Pirmojo seanso pabaigoje kartu neturėsite visų atsakymų, tačiau svarbu, kad atsirastų pirmasis supratimas, nuo ko galima pradėti.

O jeigu po pirmo seanso suprasiu, kad šis terapeutas man netinka?

Tai taip pat normalu. Psichoterapija yra labai asmeniškas santykis. Net labai geras specialistas nebūtinai bus tinkamas kiekvienam žmogui.

Po pirmo susitikimo verta savęs paklausti:

Ar jaučiausi išgirstas?

Ar galėjau kalbėti pakankamai laisvai?

Ar supratau, kaip šis žmogus dirba?

Ar jo požiūris man artimas?

Ar galėčiau šiam žmogui pasakyti dalykus, kurių nedrįstu pasakyti kitiems?

Nereikia tikėtis ypatingo artumo iš karto. Tačiau turėtų būti bent tam tikras pagrindas tolesniam darbui.

Jeigu norite plačiau susipažinti su egzistencine psichoterapija arba domina, kiek laiko paprastai trunka psichoterapija, kviečiu paskaityti daugiau.