Ar man išvis reikia psichoterapijos?

Galvodami „ar man reikia psichoterapijos“, daugelis žmonių abejoja, ar jų patiriami sunkumai yra pakankamai rimti.

Gal turėčiau pirmiausia susitvarkyti pats? O gal tiesiog išgyvenu sunkesnį gyvenimo etapą?

Tai vieni dažniausių klausimų žmogui pradėjus svarstyti apie psichoterapiją.

Dažnai įsivaizduojame, kad į psichoterapiją kreipiamasi tada, kai žmogus jau nebegali normaliai funkcionuoti – nebegali dirbti, miegoti, palaikyti santykių ar susitvarkyti su kasdienybe.

Tačiau nebūtina sulaukti tokio momento.

Psichoterapija gali būti naudinga ir tada, kai išoriškai jūsų gyvenimas atrodo visai neblogai, tačiau viduje jau kurį laiką jaučiate, kad kažkas ne taip.

„Bet aš juk dar susitvarkau“

Tai labai dažna abejonė.

Galbūt jūs dirbate, rūpinatės šeima, atliekate savo pareigas ir iš šalies atrodote puikiai besitvarkantis.

Tačiau kartu galite pastebėti, kad:

• nuolat jaučiate įtampą;

• sunku sustoti ir pailsėti;

• vis dažniau kyla nerimas;

• santykiuose kartojasi tie patys konfliktai;

• sunku priimti sprendimus;

• nuolat abejojate savimi;

• jaučiate, kad gyvenate labiau pagal kitų lūkesčius nei pagal savo;

• nebejaučiate pasitenkinimo tuo, kas anksčiau buvo svarbu;

• suprantate, ką norėtumėte keisti, bet vis tiek niekas nesikeičia.

  
  

Tokiu atveju klausimas nebūtinai yra:

„Ar aš pakankamai blogai jaučiuosi, kad man reikėtų terapijos?“

Galbūt naudingesnis klausimas:

„Ar taip, kaip gyvenu dabar, noriu gyventi toliau?“

Tai svarbus skirtumas. Nes psichoterapija neprasideda nuo bandymo nustatyti, kas su žmogumi negerai. Pirmiausia verta suprasti, kas vyksta jo gyvenime ir ar dabartinis gyvenimo būdas iš tiesų atitinka tai, kas jam svarbu.

Nebūtina turėti diagnozės

Žmogus kartais delsia kreiptis, nes galvoja:

„Man juk nėra depresijos.“

„Aš neturiu panikos priepuolių.“

„Mano gyvenime nieko tragiško nevyksta.“

„Gal tiesiog per daug galvoju.“

Tačiau psichoterapija nėra skirta tik diagnozėms.

Žmogus gali kreiptis dėl nerimo, santykių sunkumų, gyvenimo pokyčių, netekties ar krizės. Taip pat galima ateiti ir tada, kai sunku įvardyti vieną konkrečią problemą, juk

kartais žmogus tiesiog jaučia:

„Kažkas mano gyvenime ne taip, bet negaliu tiksliai pasakyti kas.“

Ir tai yra pakankama priežastis pradėti pokalbį.

Kai problema nėra „liga“, bet vis tiek skauda

Ne kiekvienas sunkumas reiškia, kad su žmogumi kažkas negerai. Gyvenime neišvengiamai susiduriame su pokyčiais, praradimais, neapibrėžtumu, sudėtingais pasirinkimais ir santykių sunkumais.

Galite jaustis pasimetę po skyrybų.

Galite išgyventi tuštumą pasiekę tai, ko ilgai siekėte.

Galite pradėti abejoti savo gyvenimo kryptimi.

Galite suprasti, kad ilgą laiką gyvenote taip, kaip iš jūsų buvo tikimasi, ir dabar nebežinote, ko norite patys.

Tokie išgyvenimai, netgi jeigu jie labai intensyvūs, nebūtinai reiškia psichikos sutrikimą. Tačiau jie gali būti pakankamai svarbūs, kad būtų verta juos tyrinėti.

Psichoterapijoje klausimas nėra:

„Kaip atsikratyti šių jausmų?“

o labiau:

„Ką šie jausmai man sako apie mano gyvenimą?“

„Aš juk viską suprantu. Ar terapija man padės?“

Tai dar viena dažna abejonė.

Kartais žmogus gali labai gerai suprasti savo sunkumus:

„Aš žinau, kodėl taip elgiuosi.“

„Žinau, kad turėčiau labiau pasitikėti savimi.“

„Žinau, kad turėčiau išmokti pasakyti ne.“

„Žinau, kad turėčiau mažiau jaudintis dėl kitų nuomonės.“

Tačiau tik žinojimas ne visada sukuria pokytį. Galime puikiai suprasti savo elgesio modelius ir vis tiek juos kartoti. Psichoterapija gali būti ne tik vieta gauti naują informaciją apie save. Ji gali tapti erdve, kurioje galima iš arčiau pažvelgti į tai, kaip tie modeliai veikia jūsų gyvenime ir santykiuose.

Kartais tai, ką žmogus racionaliai apie save supranta, labai skiriasi nuo to, kaip jis iš tikrųjų jaučiasi ir elgiasi konkrečioje situacijoje.

Kada verta rimčiau pagalvoti apie psichoterapiją?

Nėra universalios taisyklės, kada žmogus jau „privalo“ kreiptis. Tačiau verta apsvarstyti psichoterapiją, jeigu:

• Sunkumai, su kuriais susiduriate užsitęsė ir jaučiatės pavargę, ar nematote išeičių

• Problema/os pradeda riboti jūsų gyvenimą

• Dėl nerimo, baimės ar kitų sunkumų pradedate vengti žmonių, sprendimų, veiklų ar situacijų, kurios anksčiau buvo įprastos.

• Kartojasi tie patys modeliai: tie patys konfliktai, santykių sunkumai, sprendimai ar reakcijos, nors suprantate, kad norėtumėte gyventi kitaip.

• Bandėte tvarkytis savarankiškai, bet nepavyko: skaitėte, domėjotės, bandėte keisti įpročius, kalbėjotės su artimaisiais, tačiau problema vis grįžta.

• Išoriškai viskas gerai, bet viduje – ne. Ir tai gali būti ypač sunkiai pastebima aplinkiniams. Jūs funkcionuojate, tačiau jaučiate nuolatinę įtampą, tuštumą, nepasitenkinimą ar prasmės stoką.

• Atsidūrėte gyvenimo kryžkelėje, nežinote kokį sprendimą priimti ir norite tai labiau patyrinėti galimybes prieš jį priimant.

Kartais pagalbos reikia ne todėl, kad kažkas „sugedo“, o todėl, kad senas gyvenimo būdas nebeveikia, o naujas dar neaiškus.

O jeigu man tiesiog reikia daugiau poilsio?

Kartais tikrai taip.

Ne kiekvienas sunkumas reikalauja psichoterapijos. Kartais žmogus yra tiesiog pervargęs, neišsimiegojęs, per daug prisiėmęs ar ilgą laiką neturėjęs galimybės pailsėti.

Todėl kreipimasis į psichoterapiją neturėtų būti automatinis atsakymas į kiekvieną blogesnę savaitę. Tačiau kartais poilsis problemą tik trumpam paslepia. Jeigu pailsėjus grįžta tas pats nerimas, įtampa, tuštuma ar santykių sunkumai, gali būti verta pažiūrėti giliau:

„Kas iš tiesų vyksta?“

Ar psichoterapija skirta tam, kad mane „sutvarkytų“?

Žmogus nėra mechanizmas, kurį reikia pataisyti.

Kartais sunkumas kyla ne todėl, kad žmoguje yra kažkas „sugedę“, bet todėl, kad jis susidūrė su situacija, kurioje ankstesni būdai gyventi, rinktis ar tvarkytis nebeveikia.

Galbūt ilgą laiką padėjo būti stipriam, viską kontroliuoti ir niekam nerodyti savo pažeidžiamumo. Tačiau tam tikru gyvenimo momentu toks būdas gali pradėti varginti.

Galbūt ilgą laiką buvo aišku, ko iš jūsų tikisi aplinkiniai. Tačiau ateina laikas, kai tampa sunku suprasti, ko norite jūs pats.

Terapijoje galima tyrinėti ne tik tai, kaip sumažinti sunkumą, bet ir ką jis reiškia jūsų gyvenime ir ką norėtumėte jame keisti.

O jeigu aš nežinau, ko noriu?

Ir nebūtina to žinoti prieš pradedant terapiją.

Galite ateiti su klausimu:

„Nežinau, kas man negerai.“

Arba:

„Nežinau, ko noriu iš gyvenimo.“

O gal:

„Man atrodo, kad gyvenu ne savo gyvenimą, bet nežinau, ką su tuo daryti.“

Tokie klausimai patys savaime gali būti terapijos pradžia.

Nebūtina prieš ateinant turėti aiškų tikslą, nes dažnai terapijos tikslas ir išsigrynina tik pradėjus kalbėtis.

Ar psichoterapija tikrai padeda?

Taip – psichoterapijos veiksmingumas yra plačiai tyrinėtas, o tyrimų apžvalgos rodo, kad psichoterapija gali padėti sprendžiant įvairius psichikos sveikatos sunkumus. Tačiau tai nereiškia, kad kiekviena terapija vienodai veiks kiekvienam žmogui.

Svarbūs terapijos metodai, terapinis santykis, problema, žmogaus poreikiai bei terapeuto kompetencija. Naujesnės tyrimų sintezės taip pat rodo, kad psichoterapijos veiksmingumas yra realus, nors rezultatai tarp žmonių ir problemų skiriasi.

Todėl klausimas nėra vien:

„Ar psichoterapija veikia?“

Dažnai ne mažiau svarbu:

„Ar ši terapija ir šis terapeutas tinka man?“

Taigi – ar man reikia psichoterapijos?

Galbūt.

Tačiau jums nebūtina pirmiausia sau įrodyti, kad jūsų problema yra pakankamai rimta.

Galite savęs paklausti paprasčiau:

Ar yra kažkas mano gyvenime, ką norėčiau geriau suprasti arba pakeisti?

Ar problema kartojasi ir pats jos išspręsti nepajėgiu?

Ar gyvenu taip, kaip iš tikrųjų norėčiau gyventi?

Ar yra dalykų, apie kuriuos norėčiau pasikalbėti su žmogumi iš šalies?

Jeigu į bent vieną iš šių klausimų atsakote „taip“, tai nebūtinai reiškia, kad jums reikia psichoterapijos.

Tačiau tai gali būti pakankama priežastis apie ją pagalvoti.

Juk svarbiausias klausimas nėra:

„Ar man pakankamai blogai?“

O labiau:

„Ar noriu geriau suprasti, kas vyksta mano gyvenime?“

Jeigu nusprendėte pabandyti, kviečiu paskaityti, ko tikėtis iš pirmos psichoterapijos konsultacijos, arba kaip pasirinkti tarp psichoterapeuto, psichologo ir psichiatro.