Kai pavyksta išjausti, o ne paaiškinti…

Po mėnesio pertraukos vėl pradėjau bėgioti.

Kaip gera buvo vėl patirti tą laisvės pojūtį ir koks smagus lengvumas atėjo po to.

Tačiau labiausiai pasidžiaugiau tuo, kad šįkart nesistengiau to džiaugsmo paaiškinti ir už jo užsikabinti.

Taip, galėjau pasiskaityti, kokia „chemija“ vyko mano organizme – endorfinai, serotoninas, dopaminas ar kt. O tada: matuoti, sekti, apskaičiuoti, įsikabinti ir bandyti pakartoti.

Bet kur tai mane nuvestų?

Žinau – į malonumo vaikymąsi, kontrolę bei paties jausmo išsklaidymą.

Nes paaiškinus nebelieka paslapties – tik pradėjęs analizuoti dalykus, aš pametu buvimą „čia ir dabar“. O šiandien norėjau pasidžiaugti akimirka be noro ją kaip nors suprasti. Tai išliks su manimi be jokios analizės, bet kur kas giliau. Tiesiog todėl, kad leidau sau patirti.

Kiti pamąstymai apie čia ir dabar: tingėti, ilsėtis, ar tiesiog būti?