Ar terapijoje atstatoma tai, kas buvo prarasta?

Mane bauginančiai žavi apleisti pastatai.

Jie spinduliuoja tuštuma, kurioje kažkada vyko gyvenimas. Žiūrint į juos dažnai patiriu paslaptį, melancholiją ir nerimą.

Įdomu, kas nutiko, kad čia liko tuščia?

Kaip viskas atrodė, kai buvo gyva?

Smalsumas kviečia juos tyrinėti, pajausti jų dvasią. Tačiau kartu kyla ir nežinomybės baimė - ką ten galiu rasti? Ar būsiu tam pasiruošęs?

Žinau, jog tyrinėti tokias vietas drąsiau drauge. Su žmogumi, kuriuo pasitikiu. Bendrakeleiviu, kuriam taip pat įdomu tai, ką šiuo metu gaubia paslaptis.

Nerti į savo vidines gelmes terapijoje gali būti lygiai taip pat sunku ir neramu.

Bet kartais stovėti vietoje tampa kur kas sunkiau, negu pamažu pradėti judėti gyvenimo link.

Jeigu Tau šiuo metu neramu, tuščia - neriam kartu. Aš neturiu visų atsakymų, bet galiu būti šalia, padėti tyrinėti atokiausius kampelius ir kartu ieškoti gyvybės pėdsakų.

Atradus gyvybę, padėti ją saugoti, rūpintis ir po truputį atkurti tas dalis, kurios ilgą laiką buvo apleistos. Taip atsargiai atveriant vis naujus kambarius iš naujo pažįstame save ir sugražiname gyvybę į savo gyvenimus.

Tai reikalauja laiko, kantrybės, bei drąsos. Bet jeigu taip, kaip yra darosi per sunku - gal verta pradėti ką nors keisti?

Jeigu norite plačiau susipažinti su egzistencine psichoterapija, kviečiu paskaityti daugiau.