Kaip Jūs emociškai rūpinatės savimi karo akivaizdoje?

Šįryt bėgant atėjo atsakymas į mane neraminusį klausimą: kodėl paskutiniu metu taip pamėgau serialą apie vikingus, kur daug žudynių, kraujo ir didvyriškos mirties. Daug egzistencinių klausimų, nuolatinis karas, brolis išduoda brolį, tautos kariauja tarpusavyje ir savo viduje, dėl įtakos, dėl turtų, moterų, ambicijų.

Panašu, jog šį serialą pamėgau dėl to, kad per jį prisiliečiu prie karo, karo, kuris vis labiau mus gaubia.

Negaliu pastarųjų įvykių ignoruoti, bet ir nėra lengva taikstytis su šiuo - kitokiu pasauliu. Pasauliu kurio dar nesu matęs.

Jaučiu, jog toks prisilietimas padeda blaiviau galvoti, apie tai, koks mano vaidmuo karo akivaizdoje. Kokios mano kaip tėvo, kaip sūnaus, kaip tėvynės piliečio pareigos.

Galvojant apie jas atsiranda labai daug prieštaravimų. Kuri jų svarbesnė, kai negaliu atsisakyti nei vienos? O gal galiu atliepti visas? Taip, kaip man atrodo teisinga, kad kažkada galėčiau pasakyti – tąsyk nebijojau prisiliesti prie to, kas baisu, ir veikiau pagal savo vertybes. Būtent savo, o ne kitų. Svarbu būtų tarp to nepasimesti.

Jaučiu, jog apie tokius klausimus galvoju ne tik aš. Jie tyliai sukasi mūsų galvose, bet būnant tarp draugų, šeimoje, yra lyg ir nepatogu apie tai šnekėti, nesinori apkrauti, iššaukti nerimo kitiems, arba nerimauti kolektyviai.

Todėl tokie klausimai, o kartu ir juos lydintis nerimas paliekami ateičiai.

Bet ateitis neapibrėžta. Prisiliesti prie šių minčių nesinori, tačiau užgniaužtas nerimas su kiekviena diena vis auga.

Todėl labai svarbu pajausti, kada reiktų rasti su kuo saugiai ir atvirai pasikalbėti apie baimes, apie nerimą. Su šiais jausmais pabūti, pareflektuoti, suprasti, atrasti sprendimus. Saugioje terapinėje erdvėje, mažais žingsniais, mes galime vėl įgyti pagrindą po kojomis, nepasinerti į nuolatinį karo jausmą, tačiau nurimus tęsti gyvenimą dabar.

Daugiau pamąstymų: Ar nepavargote klausyti, ką daryti? Kokius pratimus atlikti, kad galėtumėte "pakeisti save", "pagyti"?