Ar nepavargote klausyti, ką daryti? Kokius pratimus atlikti, kad galėtumėte „pakeisti save“, „pagyti“?

Kuriam laikui tai padeda? Kas nutinka, kai nuslūgsta užsidegimas, grįžta monotonija ir nenoras keistis?

Gal pokytis nėra tikslas, kurį reikia pasiekti.

Gal jis ateina kaip savęs priėmimo ir noro gyventi pasekmė.

Tam reikia saugios erdvės ir laiko. Santykio, kuriame nereikia būti taisomam ar mokomam „gyventi teisingai“.

Tokią erdvę kuriu terapijoje.

Nenurodinėju, ką daryti, netaikau metodų ar taktikų. Tikiu, kad žmogus pats geba suprasti ir auginti save.

Šalia esu kaip pakeleivis – palaikau, einu kartu, bet nevedu už rankos.

Tai nėra apie patogumą. Susitinkame ir su skausmu, tuštuma, ribotumu, vienišumu... Bet būtent ten atsiranda tikresnis santykis su savimi.

Mano darbas – padėti kartu drąsiau pažvelgti į gyvenimą: suprasti ką galima keisti, kam dar ne laikas, o ką tenka priimti kaip yra.

Mano terapija – ne apie simptomų gesinimą.

Apie susitikimą su esme.

Nuorodos, jeigu norite plačiau paskaityti apie tai, kaip psichoterapija mus keičia, arba susipažinti su egzistencine psichoterapija.