Psichoterapija vaikštant gamtoje

Psichoterapija vaikštant gamtoje, arba kai terapija perkeliama į lauką: kuo gali būti naudingas vaikščiojimas kalbantis?

Įsivaizduokite pokalbį, kuriame nereikia visą valandą sėdėti vienas priešais kitą. Vietoj to jūs einate. Šalia – kitas žmogus, aplink – medžiai, gatvė ar parkas. Kartais kalbate, kartais kurį laiką tylite. Tai vadinama „walk-and-talk“ terapija – pokalbio ir vaikščiojimo deriniu.

Nors pats sumanymas nėra visiškai naujas, pastaraisiais metais psichologijos srityje vis daugiau dėmesio skiriama tam, ką toks formatas gali suteikti terapiniam procesui. Amerikos psichologų asociacijos (APA) leidinys „Monitor on Psychology“ 2025 m. apžvelgė augantį susidomėjimą šiuo darbo būdu.

Kodėl psichoterapija vaikštant gali būti kitokia?

Įprastame terapijos kabinete mūsų dėmesys daugiausia nukreiptas į pokalbį ir santykį su terapeutu. Vaikščiojant atsiranda dar vienas elementas – judėjimas ir aplinka. Mes nesame statiški, einame, žiūrime į aplinką, keičiame tempą, kartais sustojame. Pokalbis vyksta ne tik tarp dviejų žmonių, bet ir tam tikroje fizinėje erdvėje.

Kai kuriems žmonėms tai gali sumažinti įtampą, kurią sukelia tiesioginis sėdėjimas vienas priešais kitą. Todėl vaikščiojant kartais lengviau išsireikšti, tiksliau sudėlioti mintis.

Judėjimas, gamta ir pokalbis vienoje vietoje

Svarbu nepainioti dviejų dalykų. Vienas dalykas yra fizinis aktyvumas, kitas – psichologinis pokalbis vaikščiojant. Tyrimų apie būtent „walk-and-talk“ terapiją kol kas nėra tiek daug, kad galėtume teigti, jog vaikščiojant terapija yra veiksmingesnė už įprastą terapiją. APA apžvalgoje pabrėžiama, kad dabartiniai tyrimai dažnai nagrinėja atskirus elementus – fizinį aktyvumą, buvimą gamtoje ir pokalbio terapiją, o jų derinio tyrimai dar tik formuojasi.

Vis dėlto ankstyvieji rezultatai yra įdomūs. Įgyvendinamumo tyrimai rodo, kad toks formatas gali būti priimtinas skirtingoms žmonių grupėms ir gali būti siejamas su nerimo, depresijos bei potrauminio streso simptomų mažėjimu. Mažuose kokybiniuose tyrimuose žmonės taip pat apibūdino didesnį savęs suvokimą, savęs priėmimą ir laisvesnį reiškimąsi.

Tai dar nėra atsakymas į klausimą „ar vaikščiojanti terapija geresnė?“. Tačiau tai yra pakankamas pagrindas klausti: o kas vyksta su mūsų savijauta, kai pokalbį perkeliame iš keturių sienų į erdvę, kurioje galime judėti?

Kai nereikia visą laiką žiūrėti vienas į kitą

Vienas iš įdomesnių tokio formato aspektų – akių kontakto nebuvimas. Įprastame pokalbyje akių kontaktas gali būti svarbi ryšio dalis. Tačiau kalbant apie jautrius dalykus jis kai kuriems žmonėms gali būti per intensyvus.

Einant greta, dėmesys pasiskirsto natūraliai.

Kartais žiūrime į kelią.

Kartais į medžius.

Kartais į žmogų šalia.

Kartais tiesiog einame tyloje.

Tai gali suteikti šiek tiek daugiau erdvės pačiam pokalbiui.

APA specialistai ypač atkreipia dėmesį į tokio formato potencialą dirbant su paaugliais ir žmonėmis, kuriems tradicinė terapijos aplinka atrodo svetima ar per daug intensyvi.

Gamta nebūtinai turi būti „gydymo priemonė“

Kai kalbame apie terapiją lauke, lengva romantizuoti gamtą. Miškas, jūra, parkas ar takas gali atrodyti savaime gydantys. Tačiau nebūtina manyti, kad gamta turi kažkokį magišką poveikį. Kartais jos vaidmuo gali būti daug paprastesnis.

Ji gali tapti erdve, kurioje vyksta pokalbis. Kodėl? Nes aplinka suteikia pokalbiui daugiau kintamumo: galima sustoti, pakeisti kryptį, atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta aplinkui. Kai kuriems žmonėms tai padeda jaustis mažiau „įkalintiems“ terapiniame pokalbyje.

Kai kurie specialistai gamtos ryšį įtraukia ir aktyviau – pavyzdžiui, kviečia sąmoningai stebėti aplinką ar pastebėti savo santykį su gamta. Tačiau tai jau yra platesnės gamta paremtos terapijos krypties dalis, o ne vien paprastas terapinio pokalbio perkėlimas į lauką.

Kam toks formatas gali tikti?

Vieno atsakymo nėra.

Terapijos formatas turėtų būti pasirenkamas atsižvelgiant į žmogų, jo poreikius, savijautą ir saugumą. Vis dėlto vaikščiojimas gali būti ypač patrauklus tiems, kuriems:

• sunku ilgai sėdėti vienoje vietoje;

• tiesioginis akių kontaktas kelia papildomą įtampą;

• tradicinis terapijos kabinetas atrodo pernelyg formalus;

• lengviau mąstyti judant;

• buvimas lauke padeda jaustis ramiau;

• norisi terapiją patirti kaip natūralesnį pokalbį, o ne „procedūrą“.

  
  

Tačiau tai taip pat nereiškia, kad toks formatas tinka visiems. Kai kuriems žmonėms, ypač patiriantiems tam tikrus psichikos sveikatos sunkumus ar turintiems trauminių patirčių, labiau nuspėjama ir kontroliuojama aplinka gali būti saugesnė. Taip pat būtina atsižvelgti ir į fizinės sveikatos galimybes.

O kaip dėl privatumo?

Čia atsiranda vienas labai svarbus skirtumas nuo psichoterapijos kabinete. Psichoterapija vaikštant gamtoje nebėra visiškai privati. Einant galima sutikti pažįstamą žmogų. Kažkas gali praeiti visai šalia. Tam tikromis aplinkybėmis pokalbį gali išgirsti kiti.

Todėl vaikščiojimas kalbantis nėra tiesiog „tas pats, kas terapija, tik lauke“. Tam reikia iš anksto aptarti konfidencialumą, galimas netikėtas situacijas, oro sąlygas, maršrutą ir kitus praktinius dalykus. APA specialistai taip pat pabrėžia būtinybę įvertinti rizikas ir pasiruošti skirtingoms situacijoms.

Galbūt svarbiausia – ne vaikščiojimas

Įdomiausia šios temos dalis yra ne pats vaikščiojimas. Ne tai, kad terapija vyksta parke.

Ne tai, kad kalbamės eidami. O tai, kad psichoterapijos forma gali būti pritaikoma žmogui, o ne žmogus priverstas prisitaikyti prie vienos iš anksto nustatytos terapijos formos.

Vienam žmogui saugiau ir patogiau sėdėti kabinete. Kitam – kalbėtis nuotoliniu būdu. Dar kitam – einant. Tada nebėra klausimas „kur vyksta terapija?“, o „kokioje aplinkoje man lengviausia būti savimi ir kalbėti apie tai, kas iš tiesų svarbu?“

Terapijos vieta savaime problemų neišsprendžia. Tačiau tinkama aplinka gali padėti sukurti sąlygas pokalbiui, kuriame atsiranda daugiau atvirumo, saugumo ir galimybės pastebėti tai, ko įprastoje situacijoje galbūt nepastebime.

Šis pranešimas parengtas remiantis 2025 m. Amerikos psichologų asociacijos „Monitor on Psychology“ straipsniu „How to integrate walking therapy into your practice“ ir jame aptariamais tyrimais.

Jeigu tai skamba įdomiai, kviečiu paskaityti, ko tikėtis iš pirmos psichoterapijos konsultacijos, arba plačiau susipažinti su egzistencine psichoterapija.